Kaip gaudomos didžiosios žuvys

Kaip gaudomos didžiosios žuvys

Tęsiant temą apie pasiruošimą atviro vandens sezonui, dar šiek tiek teorijos.

Didelė, baikšti, įnoringa ir stipri žuvis yra karpis. Maitinasi jis dažniausiai ryte ir vakare, tik rudenį – popiečio valandomis. Vidurdienį, kai vanduo sušyla, karpis laikosi gelmėje ir duobėse. Maitindamasis rausia dumblą. Geriausias šios žuvies apetitas esti tada, kai vanduo sušyla iki 20 – 25 °C. Karpis ryja viską, ką randa dugne, taigi neatsisako nė masalo. Juo gali būti sliekas ar kitas žuvies gardumynas, prie kurio ji įpratinta jaukinimu. Masalas leidžiamas į dugną plūdine ar dugnine meškere. Kai kurie meškeriotojai karpius vilioja augaliniu masalu, skrituliais. Skrituliai, nuleidus masalą ant dugno, paliekami. Nematydamas žmogaus, meškerykočio, karpis mėgaujasi masalu ir užkimba ant kabliuko. Lieka, priplaukus valtimi, jį  su skrituliu surasti.

Žuvaujant plūdine meškere, meškerykotis turi būti stiprus. Valas iki 0,30 mm storio, su plonesniu, bet stipriu 50 cm. ilgio pavadėliu. Geriausiai jei valas ir pavadėlis būtų dugno spalvos. Gaudant plūdine meškere, geriausiai tik žydras, šviesiai rudas ar žalsvos spalvos valas, dugnine – tamsiai rudas arba juodas. Užkibus dideliam karpiui, jis netraukiamas iškarto į krantą – gali nutrūkti valas arba pavadėlis. Atleidus ritės stabdį einama kartu su karpiu ta pačia kryptimi, kuria plaukia žuvis. Paskui žuvis iš lėto pritraukiama ir graibšto pagalba ištraukiama iš vandens.

Karšis maitinasi ryte iki 11 val., o po pietų – nuo 15 iki 19 val/ Jis, priešingai negu karpis, stengiasi atstatyti jėgas, iki vanduo nesušilęs. Be to, subrendę karšiai pradeda „medžioti“ anksčiau negu jauni. Šias žuvis patogiausia žvejoti iš valties. Priplaukus netoli nendrių, paberiama jauko. Iki karšių prisirinks į „puotą“, gaudomos raudės ar kuojos. Po valandėlės galima žuvauti karšius. Tinka plūdinė ar dugninė meškerė. Plūdinės meškerykotis ilgas (žūklaujant iš valties – 4 m, nuo kranto – iki 8 m). Valas- 0,2-0,25 mm storio. Kabliukai ne labai dideli, su 10 – 12 mm ilgio koteliais. Pavadėlis plonesnis už valą, iki 70 cm ilgio. Plūdė pailga, lengva, su antena. Masalas guldomas ant dugno.

Jeigu plūdė pakyla ir užima gulsčią padėtį, vadinasi, karšis pakėlęs nuo dugno slieką pradėjo čiulpti. Netrukus plūdė pradės lėtai slinkti gilyn. Tada leidžiama jai minutėlę grimzti ir užkertama. Atrodo, tarsi kelmas užkibęs. Karšis ima sukti ratu. Nuo dugno jį reikia pakelti, kad kvėptelėtų oro. Pakvėpavęs karšis gula ant šono, ir lieka jį partraukti iki virš vandenyje įmerkto graibšto.

Niekada nereikia kelti karšio už valo ar imti žuvį ranka. Karšis ūmus, staiga trenkia nosimi į valtį ir – viso gero…

Nelengva, bet labai įdomi lynų žūklė. Lynai pradeda kibti anksti pa­vasarį, ežeruose ištirpus ledui, o upėse – nuslūgus ir praskaidrėjus vandeniui. Bet pavasarinė lynų žūklė gana trumpa. Vėl gerai lynai prade­da kibti maždaug nuo rugpjūčio vidurio. Lynai, kaip ir karpiai, gana įnoringi, jautriai reaguoja į atmosferos slėgimo kitimus. Geriausiai jie kimba, nusistovėjus šiltiems orams, pučiant nestipriam pietų ar pietvakarių vėjui, purškiant švelniam lietui.

Lynai didesnę gyvenimo dalį praleidžia tarp žolių, kur rausiasi dumb­lėtame dugne ir ieško maisto. Šios žuvys laikosi gana pastovaus dienos režimo. Naktį jos miega toliau nuo kranto, duburiuose, o prieš auštant –  traukia į vandens telkinio pakraščius, prie žolių ir čia, maždaug 1 – 3 m gilumoje, įsirausią į dumblą. Vėliau, saulei kylant, ir lynai pa­kyla nuo dugno, rankioja nuo augalų vabzdžių lervutes, moliuskus. Po pietų, apie 15 – 16 val., jie aptingsta, tolsta nuo kranto, bet apie 18 val. grįžta atgal prie žolių, čiulpia lapus, augalų stiebus. Prieš temstant šios žuvys vėl, kaip ir prieš aušrą, ima knistis dumble.

Lyną ne visada suviliosi tuo pačiu masalu. Rytais masalui – jis nu­leidžiamas prie pat dugno – patariama vartoti nedidelius sliekus, dėles, uodo trūklio lervas. Vėliau, apie pusryčius, be minėtų masalų, tinka moliuskai. Šiuo metu masalas kabinamas maždaug 0,5 m nuo vandens paviršiaus ir 1 m nuo dugno. Per pietus masalas užmetamas tarp lapų, prie pat vandens paviršiaus. Vakarop lynus labai vilioja apsiuvos, ku­rios guldomos tiesiog ant dugno.

Lynus būtina jaukinti susmulkintais sliekais, vabzdžių lervomis, šu­tintomis bulvėmis, duona ar varške. Kad jaukas būtų geriau matyti, prieš jį išberiant į vandenį, pasirinktose meškerioti vietose siūloma pa­pilti smėlio.

Lynas – stipri žuvis, todėl ir valas turi būti 0,25 – 0,3 mm storio. Šias žuvis viliojant sliekais, virtomis bulvėmis, tinka kabliukai Nr. 6 – 8,5, o meškeriojant uodo trūklio lervomis, apsiuvomis – ne didesni kaip Nr. 5.

Didžiausi ešeriai ir lydekos sugaunami spiningu, velke, skrituliais. Čia bus aprašomas vienas mažiau žinomas šių žuvų gaudymo bū­das. Meškeriotojas, labai pamažu irdamasis valtimi, žieminę blizgę nuleidžia prie dugno ir ritmingai kilsčioja į viršų. Užkibus ešeriui, išmeta inkarą ir toje vietoje ilgiau žvejoja. Tokiu būdu žvejojama nuo rug­pjūčio vidurio, kai ešeriai pradeda buriuotis. Rudeniop, kai ešeriai ir ly­dekos traukia arčiau kranto, prie žolių, žiemine blizge gali sėkmingai žvejoti ir krantu eidamas meškeriotojas. Prie 5 m meškerykočio pririša­ma 3 m valo su 3 cm ilgio žiemine blizge. Einant krantu, blizgė užme­tama netoli žolių ir trumpais trūktelėjimais kilnojama.

Nemune, prie dambų, panašiai gaudomos lydekos. Blizgę galima pa­keisti gyva žuvele – aukšle, kuojyte, strepečiuku. Šiuo atveju rišamas ilgesnis (10 – 12 m) valas su metaliniu pavadėliu. Prieš pavadėlį uždeda­mas 20 – 30 g švininis svarelis. Žuvelė įleidžiama vandenin ir, svareliui atsimušus į dugną, meškerykotis patraukiamas į viršų ir į šoną. Šitaip trūkčiojant apeinama visa damba. Pajutus smūgį, valas kiek atleidžiamas, paskui vėl įtempiamas, kad lydeka prarytų masalą. Lydeka, pra­rijusi masalą, neria šalin ar gilyn. Tuo metu, truputį atleidus valą, stip­riai pakertama.

Įdomi sterkų; žūklė aviža. Ji lydoma iš švino 15 mm plo­čio, 40 mm ilgio. Lydant į ją įstatomas stambus kabliukas. Ant jo mau­nami keli dideli sliekai taip, kad jų abu galai maskatuotų vandenyje. Jei žuvaujama nesraunioje upėje, leidžiama srovei nešti valtį, o aviža su sliekais nuleistais ant dugno kartkartėmis kilnojama 50 – 70 cm. Ster­kui užkimbantį pajuntamas stiprus, smūgis. Užkibęs sterkas yra visai ramus“ ir lengvai duodasi įtraukiamas į valtį. Jei dugnas labai apžėlęs, ši žūklė nėra, sėkminga nes už dugno žolių kimba kabliukas, o sliekai nutrūksta.

Gaudant sterkus upėje naudojamas 0,3 – 0,4 mm storio valas. Pavadėlis 0,24 – 0,3 mm storio ir iki 50 cm ilgio.

Vienai iš baikščiausių žuvų, yra šapalas. Jis neria gelmėn, pasirodžius ant kranto meškeriotojui, meškerei, netgi vandenį kliudžius šešėliui.

Pavasarį, rudenį ar šiaip esant šaltam orui, šapalai plauko padugniais, bet atšilus mielai pakyla į vandens paviršių. Šapalo tykoti pavasarį geriausia dugnine meškere su slieku, vasarą – palaidyne su vabzdžiu, su blizgute ar spiningu, maža žuvyte, o rudenį – dugnine ar plūdine meškere su varliuke.

Kuo plonesnis valas, tuo sėkmingesnė šapalų žūklė. Be to, nereikia gailėti jauko. Įmetama į vandenį keliolika žiogų – juos godžiai griebia šapalai.

Vasarą palaidyne galima meškerioti šapalus ir salačius su savo dar­bo musele.

Žuvaujant šapalus, kai kurie meškeriotojai prie plūdės tvirtina mažą trišakį kabliuką. Jis lengvai telpa plačiuose šapalo žabtuose, o juo nusikratyti žuviai retai tepavyksta. Tinkamas valas – 0,2-0,25 mm, stiprus pavadėlis – 0,15 mm storio, kabliukas – Nr. 8-12. Masalą šapalas grie­bia staigiai ir, patekęs ant kabliuko, yra labai karingas.

Komentuoti

Vardas: *
El. paštas: *(Not Published)
Svetainės adresas: (Svetainės adresas su http://)
Komentaras:*
Apsaugos kodas